Būtent tokia senovės ir šiuolaikiškumo derme traukia Kretingos muziejus. Nusiteikite jame praleisti bent porą valandų – jos tikrai neprailgs. Kretingos muziejus yra daugiau negu Tiškevičių dvaras ir Žiemos sodas. Nusipirkę bilietus, būtinai aplankykite ir šalia esančius Vandens malūną ir Ūkvedžio namą. Visame dvaro komplekse pamatysite ne vieną ekspoziciją. Šiame muziejuje yra daiktų, kuriuos galima liesti, yra filmų, kuriuos įdomu pažiūrėti, yra šiuolaikinių technologijų, kurios lyg laiko mašina perkelia į praeitį.
Kretingoje dar laukia Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Šis senose miesto kapinėse esantis objektas ne tik traukia akį savo grakščia architektūra, bet ir paslaptingumu. Dabar jau restauruotoje koplyčioje Tiškevičių šeimos sarkofagai buvo atrasti tik 2014 m. Prieš Antrąjį pasaulinį karą koplyčioje užmūryti sarkofagai sovietmečiu buvo apiplėšti. Tačiau vagys išsinešė ne viską, todėl mauzoliejuje galima apžiūrėti ne tik sarkofagus, bet ir įkapių piešinius, paskaityti apie sarkofaguose palaidotas asmenybes. Iš mauzoliejaus pakilę į koplyčią, pajausite tebesklandančią Tiškevičių dvasią, galėsite užlipti į grafų laikais pagamintą choro balkonėlį. Kretingos parapijos II senąsias kapines juosia tvora su neobarokiniais 9,9 m aukščio ir 4,5 m pločio vartais, kurie įrašyti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą kaip aukščiausi Lietuvoje kapinių vartai. Tai architekto J. Padlevskio kūrinys.
Vienuolio pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapas vienas lankomiausių Kretingoje. XIX amžiuje tėvas Ambraziejus garsėjo savo pamokslais, buvo puikus pedagogas, tačiau žmonės pas jį eidavo ir kaip pas gydytoją. Botanikos ir medicinos studijų ragavęs t. Ambraziejus nagrinėjo gydomąsias augalų savybes ir buvo labai vertinamas kaip liaudies gydytojas. Jam mirus, tik po kelių dešimtmečių kuklų kapą papuošė kryžius. Dar vėliau – tarpukariu – pranciškonų vienuolyno vadovo Augustino Dirvelės rūpesčiu ant kapo pastatyta neogotikinė koplyčia. Ją kretingiškiai lanko iki šiol – uždegdami žvakes, prašo įvairių malonių.
Dar vienas ypatingas muziejus lankytojų laukia Nasrėnų kaime – Vyskupo M. Valančiaus gimtinės muziejus. Jame yra išsaugota XVIII a. klėtis. Ten įrengta etnografinė ekspozicija – šeimininkės svirnelis, mergos kamara, rakandų kamara, grūdinė. O užsukus į sodybos namą, galima susipažinti ir su paties M. Valančiaus gyvenimu. Muziejuje vyksta ir žemaitiškų tekstų skaitymas, klojimo teatras ir čia galima pamatyti jei ne vienintelę, tai vieną pirmųjų skulptūrų Lietuvoje, skirtą bulvei.
Nuo Nasrėnų nebe taip toli ir Salantai. Čia būtina aplankyti Salantų Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčią ir Salantų miesto, arba kitaip, – dvaro parką. Iš dvaro rūmų belikę tik rūsiai, užtat XIX amžiuje įkurtas parkas žavi visu grožiu. Romantikus vilios vingiuojantys takeliai ir medžių paunksmėse pastatyti suoleliai, o gamtos gerbėjai gali ir nesulaikyti nuostabos šūksnių. Mat parke auga pats storiausias kaštonas Lietuvoje. Jo kamieno apimtis yra beveik 5 metrai. Užsukę į parką, šviesiais vasaros vakarais pamatys ore nardančius šikšnosparnius. Dvaro parkas – jų namai.
Tęsiant pažintį su muziejais ir architektūros paminklais, iš Salantų reikėtų traukti Grūšlaukės link ir pasukti į Darbėnus. Šalia miestelio tarsi gero vėjo laukia – Lazdininkų malūnas. Pastatytas netoli Vilniaus, malūnas į Kretingos rajoną parvežtas XX a. pradžioje. Tarpukariu malūnas kainavo tiek, kiek 400 karvių. Jį įsigijęs J. Končius pinigus uždirbo JAV anglies kasyklose. Atrodytų, malūnas kaip malūnas, – 14,5 metrų aukščio, 11,5 metro pločio, turi žaibolaidį, kažkada malė grūdus. Dėmesio – šis malūnas, kol veikė, buvo techniškai gudrus. Jo kepurė sukinėdavosi į tą pusę, iš kurios pūsdavo tinkamas vėjas. Štai tokių malūnų Lietuvoje reta.
Maršruto pabaigoje – muziejaus iškabos neturintis, bet tokio titulo vertas buvęs Dimitravo dvaras, priverčiamojo darbo stovykla. Nedideliame Dimitravo kaime niūriai stūkso akmeninio pastato likučiai – sienos, tušti langai, grotuoti langai. Tai, kas seniau buvo dvaro pastatai, 1937–1944m. veikė kaip Kauno kalėjimo filialas – priverčiamojo darbo stovykla. Joje kalėję žmonės ne savo noru turėjo rinkti apylinkių akmenis ir juos pristatyti į buvusiame dvaro kumetyne įkurtą akmens skaldyklą. Kalėjimu naudojosi ir žmones ten kankino naciai. Sovietmečiu Dimitravo dvaro pastate veikė muziejus, kurio eksponatai pasakojo apie šiurpius prieškario ir karo įvykius. Vėliau ekspozicija perkelta į Kretingos muziejų, tačiau Dimitrave vis dar galima aplankyti žiaurų laikotarpį primenantį pastatą.
