Pažintį su Kartenos apylinkėmis rekomenduojame pradėti nuo Abakų lurdo. 1921 metais Abakų kaimo gyventojas Kazimieras Navirauskas susapnavo keistą sapną. Jame netoli šaltinio stovėjo Mergelė Marija, o ant kalno – Jėzus Kristus. Sapnui dar porą kartų pasikartojus, Abakų gyventojas nusprendė veikti: prie netoli jo sodybos esančio šaltinio jis išmūrijo Lurdo grotą, o ant kalvelės, tos, kurią regėjo per sapną, pastatė medinę koplyčią. Grotą puošia anuometinio klebono rūpesčiu iš Prancūzijos parvežta Mergelės Marijos skulptūra, o koplyčią – iš Švėkšnos pargabenta kryžių nešančio Kristaus skulptūra. Koplyčios viduje esantis altorius – net XVIII amžiaus, pervežtas iš Budrių bažnyčios. O štai šalia grotos trykštantis šaltinis nuo seno garsėja gydomosiomis savybėmis.
Leidžiantis vaizdingu keliu pro Kartenos miestelio slėnį, atsiveria įspūdingas Kartenos piliakalnis. Jei tikėtume legendomis, šį piliakalnį supylė užsispyrę žemaičiai, kariavę su švedais ir rusais. Toje pačioje kalvoje atsirado ir Kartenos pavadinimas. Neva žemaičių karalius stovėjęs savo tvirtovėje, kai pilies link veržtis pradėjo net dvi priešų armijos. Švedai su rusais susipešė, kas turi pirmi pilį pulti. Bežiūrėdamas į tas peštynes, žemaičių karalius ištarė: „veiziekit, karė tena“. Ne žemaičiams vertimas būtų – žiūrėkite, karas tenai. Remiantis archeologiniais tyrinėjimais, ant Kartenos piliakalnio pilį VIII–IX amžiuje pastatė ne žemaičiai, o kuršiai. Tie, kas užlipa į piliakalnį, gali pasigrožėti nuostabiu Kartenos apylinkių peizažu.
Vienas gražiausių pastatų Kartenos miestelyje yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Minijos slėnyje stūksanti bažnyčia Karteną puošia tarsi ryški gėlė. Spalvinga medinė bažnyčia yra žinoma nuo XVII amžiaus. Iki dabartinės, Kartenoje stovėjo trys pirmtakai maldos namai. Paskutinei bažnyčiai sudegus, 1874 metais duotas leidimas naujai, stovinčiai iki šiol. Atvykus į Karteną, gera vien tik pasivaikščioti aplink bažnyčią, kurios aplinką puošia pseudogotikiniai vartai, 14 akmens mūro koplytėlių. O jeigu užeisite į bažnyčios vidų, nustebins išskirtinio grožio sakykla, trys dailūs altoriai, metalinis kryželis-relikvijorius, datuojamas XVII amžiumi ir vieni seniausių Kretingos rajone baroko-klasicizmo stiliaus vargonai.
Gintarų piliakalnis arba Vyšnių kalnas yra ta vieta, kuri garsėja legenda apie kas tris šimtus metų iš kalno išeina dvaro rūsiuose gyva palaidota dvarininkaitė. Pasakojama, kad vaikštant po piliakalnį galima rasti slaptus įėjimus į kadaise čia buvusio ir sugriauto dvaro rūsius, pilnus lobių. Jei to padaryti nepavyktų, verta žinoti, jog šalia Vyšnių kalno buvo rasti degintiniai kapai, įrengti dar II amžiuje iki Kristaus. Taigi, ši vieta – baltų ir kuršių protėvių gyventa teritorija.
Na o norint pasijausti kaip Šveicarijoje, visai nebūtina ten vykti. Kretingos rajone galima aptikti lietuviškąją Šveicariją – nuostabius Minijos upės vingius, kuriuose per daugelį metų susiformavo įspūdingos atodangos. Viena gražiausių – Dauginčių atodanga. Jos plotis – net 44 metrai, o aukštis – 22 metrai. Atodanga kvapą gniaužia visais metų laikais. Tiems, kas išmano geologiją, atodanga kalba dar įdomesne kalba. Dauginčių atodanga yra viena iš lankytinų vietų, kurias galima aptikti vaikštant Šilpelkės miško pažintiniu taku. Tako ilgis yra 1,5 kilometro ir vingiuoja per natūraliai susiformavusį Šilpelkės mišką.
