Tokį kalendorių, kokį turi Kretinga – nedaug kur galite aptikti. Jis pasakoja apie Saulės kelionę ir tai, kaip gamta dėlioja mūsų visų gyvenimo ritmą. Šis kalendorius – tai Kretingos Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu. Kretingos dvaro parke prieš keliolika metų buvo pastatyta medinių skulptūrų kompozicija, simbolizuojanti astronominį kalendorių. Kalendoriaus centre – puikiai laiką rodantis Saulės laikrodis. Kompoziciją sudaro 13 skulptūrų, simbolizuojančių senosios baltų kultūros tradicijas, lietuviškas šventes, svarbias Lietuvos ir Kretingos istorines datas. Tokių objektų Baltijos šalyse – vienetai. Galima sakyti, jog ši kompozicija unikali ir vienintelė, kadangi buvo sukurta kaip diplominis darbas.
Dar viena kvapą gniaužianti ir plaučius oro pripildanti vieta – Kartenos piliakalnis. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdingas vaizdas. Kaip ant delno – Kartenos miestelis, Minijos vingis ir slėniai. Ant piliakalnio stovėjusi medinė pilis buvo svarbus kuršių Ceklio (Kėklio) žemės gynybinis ir administracinis centras. Legenda mena, kad ant kalno stovėjusi žemaičių karaliaus pilis. Sykį ją pulti atvykusios švedų ir rusų kariuomenės susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas slėnyje įsiplieskusį mūšį žemaičių vadas sušukęs pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena.
Norinčius pajausti visus keturis vėjus plaukuose, kviečia Kalnalio apžvalgos bokštas ir pėsčiųjų takas Imbarės piliakalnio link. Kalnalio apžvalgos bokštas yra Salantų regioniniame parke, Kalnalio kaimo teritorijoje. Nors apžvalgos bokštas įrengtas palyginti neaukštas – tik 15 metrų – tačiau nuo jo apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdingo kraštovaizdžio panorama. Prie bokšto yra įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas, kuriuo galima pasiekti netoliese esantį Imbarės piliakalnį.
Nuo Imbarės nebetoli ir Gaidžio koplyčia. Pasakojama, kad koplyčios vietoje stovėjo senoji Salantų bažnyčia. Pasak kito padavimo, kalvoje slapstėsi nuo šeimininko kirvio pasprukęs gaidys. Vidurnaktį iš kalvos pasigirsdavo šaižus jo giedojimas, kuris labai gąsdino pro šalį vykstančius keleivius. Pastačius ant kalno koplytėlę, gaidžio giedojimas išnyko. Po Antrojo pasaulinio karo pasklido gandas, kad po Gaidžio koplyčia yra užkastas lobis. Sovietmečiu prieš abitūros egzaminus salantiškiai mokiniai, prašydami Aukščiausiojo pagalbos, slapta eidavo prie Gaidžio koplyčios, triskart apeidavo keliais aplinkui ją. Kiti ant koplyčios sienų išraižydavo savo vardus.
