Sakuros žiedas – vienas svarbiausių simbolių Japonijoje, simbolizuojantis besikeičiantį gyvenimo ciklą. Gėrėjimosi sakurų žiedais šventė Japonijoje vadinama Hanami pažodžiui „žiedų žiūrėjimas“.

Hanami šventimas, tai ne tik gėrėjimasis žydinčiomis sakuromis. Hanami metu japonai keliauja į vietas, kuriose gausu žydinčių sakurų, po jomis valgo atsineštus pietus ar vakarienę su šeimos nariais, draugais ir bendradarbiais.

Hanami – tai pavasaris, gamtos virsmas, naujo gyvenimo pradžia, naujų mokslo metų pradžia.

„Japonija svarbiausius karjeros taškus dėliojasi nuo balandžio pradžios. Ypatingos progos pavasario pradžiai taupomos ne veltui: bepražystančios medžių spalvos nuolat kinta, vis garsiau aplink čiulbantys paukščiai, šylantis oras ir šviesėjančios dienos žada, kad nuo šios akimirkos viskas gali krypti tik į gera. Sakurų lydima į universitetus ir mokyklas patirti naujų nuotykių grįžta jaunoji japonų karta.“ (A.Kleiva „Kaip veikia Japonija“)

Labai greitai, vos po kelių dienų byrančių vyšnių žiedų trapumas turėtų priminti, kad ir žmogaus gyvenimas trunka vos akimirksnį. Skirtingai nei lietuviškos vyšnios, sakuros nemezga vaisių. Tačiau vaizdas, kai visos kartu pražydusios jos rodosi tarsi baltai rausvi debesys dangaus fone, arba kai jau nužydėję žiedai plaikstosi vėjyje yra neatskiriama japoniško pavasarinio peizažo dalis.

Būtent dėl tokių vaizdų japonai kasmet renkasi į pavasarinę grožėjimosi žydinčiomis sakuromis šventę – Hanami.

Lietuvoje atsiranda vis daugiau vietų, kur auga sakuros, kur žmonės sulekia grožėtis žiedais. Juk pavasaris.

Japoniškame sode Kretingos rajone auga apie 500 kelių veislių sakurų, kurių svarbiausios Yošino (lot. Prunus yedoensis ), nes atvežtos tiesiai iš Japonijos ir žydi labai puošniais baltais žiedais.

Sakurų žydėjimas prasidėjo, nes pavasaris. Ir nesvarbu ar mes važiuojame elektromobiliu, ar senu dyzeliuku. Ar mes išlipome iš lovos kaire koja, ar dešine. Ar mūsų rūbai iš prabangios parduotuvės, ar iš dėvėtų. Ar lietus, ar saulė, ar vėjas. Gamtai dzin. Ji suka savo ratą, nepriklausomai nuo mūsų. Mums lieka tik džiaugtis, nes…

Mūsų dienos — kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, —
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs — nebegrįš jos!

Tai skubėkime džiaugtis! —
Vai, prabėgs — nebegrįš jos!
Mūsų dienos — kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.

(Salomėja Nėris 1931 m.)