Lankytinos vietos

Centrinės bažnyčios durys su herbais ir portretinėmis hermomis

Kretingos bažnyčios durys su herbais ir portretinėmis hermomis įrengtos tarp bažnyčios prieangio ir centrinės navos. Manoma sukurtos vietinių meistrų po 1621 m., kai vienuolyno ir bažnyčios globą perėmė J. K. Chodkevičiaus dukters Onos Scholastikos vyras Jonas Stanislovas Sapiega. Iš storų dvigubų lentų sukaltos dvivėrės 2,80 m pločio ir 4,10 m aukščio durys iš visų Lietuvos bažnyčių išsiskiria puošyba, detalių gausumu ir harmonija. Išorinės durų plokštumos gausiai dekoruotos reljefiniais-skulptūriniais liepos medžio drožiniais, išdrožtais atskirai ir kaiščiais pritvirtintais prie durų paviršiaus. Duris į dvi dalis statmenai skaido Šiaurės Europos renesanso dailėje paplitusios jonėninės puskolonės, kurių apačia plastiškos formos, apipinta augaliniu ornamentu, viršuje – stilizuoti angeliukų veidai. Duris iš apačios į viršų horizontaliai sudaro tarsi penki tarpsniai, kurių paviršiai įspūdingai dekoruoti simetriškai sutvarkytais geometrinių ir augalinių motyvų ornamentais. Pirmajame, apatiniame, tarpsnyje kolonas remia stilizuotos liūtų galvos, apipintos ilgais, į ornamentus panašiais karčiais. Antrajame tarpsnyje kiekvieną koloną remia portretinės hermos, vaizduojančios bažnyčios fundatoriaus sūnų Jeronimą Joną Krizostomą, dukterį Oną Scholastiką ir žentą Joną Stanislovą Sapiegą. Antikos laikais užgimusios hermos formos kūriniuose žmogaus korpusas jungiamas su architektūrine atrama vietoje kojų. Beveik ornamentiški hermų plaukai harmoningai derinami su galvas vainikuojančių jonėninių kapitelių kreivėmis. Gan išryškinti atvaizdai, nepaisant stilizavimo ir virš galvos iškeltų kapitelius primenančių elementų, išlaikė portretinį panašumą. Kairėje durų pusėje esantis labai išraiškingas Sapiegos atvaizdas panašus į dingusį biustą, buvusį jo antkapyje Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje: padžiūvęs, taisyklingas vyro veidas rūsčiai surauktais antakiais, ilgais, siaurais, į viršų užriestais ūsais, trumpai kirpta barzda. Sapiegos atvaizdas liudija, kad durys sukurtos po 1620 m. O. S. Chodkevičiūtės santuokos su J. S. Sapiega. Centrinėje durų dalyje esantis sūnaus Jeronimo Jono Krizostomo veidas vaikiškas, nedidelė putli burna, susieinantys antakiai. Hermos atramoje vietoj kutais besibaigiančių karolių (kaip Onos Scholastikos ir Jono Stanislovo) įkomponuotas rožinis, primenantis, kad Chodkevičiaus sūnus nuo 7-erių metų dėvėjo pranciškonų tretininkų abitą. Dešinėje – Ona Scholastika: jauna, pailgo veido aukšta kakta, siaura nosimi, aukštai pakeltais antakiais, žemyn svyrančia plonų lūpų linija. Tikriausiai tas pats dailininkas panašias hermas išdrožė vienuolių choro stalėse. Kiekvienos varčios centre įmontuotos lygių paviršių, profiliuotais rėmeliais aprėmintos storos „T“ raidės formos įsprūdos, kuriose galėjo būti nutapyti ar įmontuoti paveikslai, tačiau šiuo metu jos tuščios. Trečiojo tarpsnio kairėje – Jėzaus Kristaus monograma „JHS“, dešinėje – Mergelės Marijos monograma, įkomponuotos dekoruotuose, karūnomis vainikuotuose kartušuose. Virš Mergelės Marijos monogramos – įkomponuotas drožinėtas angeliukas. Ketvirtajame tarpsnyje kolonas vainikuoja, manoma, Jono Karolio Chodkevičiaus ir jo žmonų Sofijos Mieleckaitės bei Onos Aloizės Ostrogiškės portretinės hermos. Viršutinėje durų dalyje – kruopščiai išdrožinėti Chodkevičių šeimos ir giminės herbai: kairėje – Jono Karolio Chodkevičiaus asmeninis herbas, dešinėje – Sofijos Mieleckaitės asmeninis herbas. Durų pakraščiuose – simetriškai sudėliotų augalinių motyvų ir įmantrių ornamentų sparnai. Fasadinė durų pusė yra originalus ir dekoratyvus renesansinis medžio plastikos kūrinys, o vidinė – dekoruota tik konstruktyviais, liaudiškai interpretuotais masyviais, galingais geležiniais vyriais su raiškiai išraityto ornamento galais ir turi po du tokio pat ornamento kaldinius vyrio apačioje ir viršuje. Ąžuolinės plačios durų lentos nugarinėje pusėje sujungtos skersinėmis medinėmis juostomis. Durys fiksuojamos nedidele, vėliau pritvirtinta sklende. Nuo senosios sklendės išliko tik tvirtinimo žymės. 2007 m. vilnietis restauratorius Alfonsas Šiaulys baigė restauruoti bažnyčios duris, nuo kurių teko nugremžti septynis dažų sluoksnius, atkurti sutrūnijusias detales. Dėl dažų sluoksnio susiniveliavo drožybos plastika, vietoje ornamentų, kuriuos reikėjo kruopščiai atkurti, buvo belikę dažų gumbai. Pašalinus storą uždažymų luobą, ant heraldinių skydų rasta autentiško dekoro pėdsakų: raudona, mėlyna, geltona spalvos, auksavimas. Šie dekoro fragmentai buvo atidengti, užkonservuoti ir retušuoti. Keturių šimtmečių senumo durys atlaikė bažnyčią siaubusius gaisrus, pelėsius ir kirvarpas. Lietuvoje šiandien tokias puošnias, gausiai drožyba dekoruotas duris teturi tik Kretingos bažnyčia. Kretingos bažnyčios ir zakristijos durys yra valstybės saugoma kultūros paveldo vertybė, unikalus objekto kodas 7950.