Tiškevičių dvaras su žiemos sodu
Maršrutą „Grafų Tiškevičių kelias“ verta pradėti nuo Kretingos muziejaus, jau 30 metų veikiančio buvusiuose Tiškevičių dvaro rūmuose.
Kretingos dvaro istorija nukelia mus į 1874 metus, kuomet kelis šimtmečius skaičiuojantį ir kelių didikų kartų valdytą dvarą iš varžytinių
įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), netrukus čia iš Lentvario dvaro perkėlęs savo šeimos rezidenciją. Iki tol dvarą valdę didikai Zubovai buvo pastatę mūrinius rūmus ir pradėję kurti angliško stiliaus parką. Naujieji šeimininkai rūmus rekonstravo, įrengė biblioteką, pokyliams skirtą Baltąją bei Rausvąją, skirtą muzikai, sales. Praplėtus rūmus, buvo įrengtas įspūdingas žiemos sodas, XIX a. pabaigoje tapęs viena didžiausių privačių oranžerijų visoje Europoje. Naujoves mėgęs grafas J. Tiškevičius 1878 m. dvaro malūne įrengė pirmąją Lietuvoje hidroelektrinę, o 1882 m. į rūmus įvedė ir pirmąją Lietuvoje telefono liniją, sujungusią Kretingos dvarą su Plungės ir Rietavo dvarais. Vėliau telefonizuoti buvo ir kiti grafo šeimos dvarai, tad juos valdyti buvo galima ir neišvykstant iš Kretingos. Rūmuose pirmojo telefono aparato pavyzdį galima apžiūrėti lankant Dvarų kultūros ekspoziciją, kur pakėlus skambantį telefono ragelį, išgirstama pačių didikų pasakojimus apie šių rūmų gyvenimą. Susipažinus su rūmais ir juose eksponuojamu Tiškevičių šeimos autentišku palikimu, būtina aplankyti žiemos sodą, kur renovuota oranžerija ne tik primins čia gyvenusius žmones, bet ir leis pasislėpti nuo darganoto oro ar kaitros. Gausi egzotinių augalų įvairovė, baseinėlyje trykštantis fontanas su jame plaukiojančiomis žuvimis nukels lankytoją į amžinos vasaros pasaulį, kuriame niekada nebūna šalčio, lietaus ar darganos. Susipažinus su rūmais, žiemos sodu bei parku, privalu aplankyti ir kitoje Vilniaus gatvės pusėje atnaujintuose dvaro pastatuose įsikūrusias unikalias muziejaus ekspozicijas bei dvaro saldaininę, kur siūloma ne tik paragauti čia gaminamų skanumynų ar juos įsigyti, bet ir stebėti ar dalyvauti jų gamybos procese.
Dvaro parkas
Jau XIX a. pabaigoje pasigėrėti šiuo išpuoselėtu, savo grožiu plačiai garsėjančiu parku, atvykdavo svečiai iš visos Europos. Iki šiol išlikę kaskadiniai tvenkiniai: pirmasis jų buvo skirtas ančių medžioklei, antrasis – romantiškiems pasiplaukiojimams valtele, trečiasis – akių atgaivai
pažvelgus pro rūmų langą. Išlikusios ir kai kurios liepų, kaštonų alėjos, romantiškasis Meilės akmuo. Vaikštant po parką, verta sustoti prie astronominio kalendoriaus su saulės laikrodžiu. Unikalus kompleksas ne tik puošia parką, bet ir padeda susipažinti su protėvių tradicijomis,
įsimintinomis datomis.
Ūkinių pastatų kompleksas
Grafai Tiškevičiai buvo pasiturintys dvarininkai, todėl jų dvare iki šiol išlikę daugiau nei 20 ūkinių pastatų. Prie kelio rymanti senoji spirito
varykla – vienas ankstyviausių dvaro mūrinių statinių. Šalia jos naujam gyvenimui prikeltas ūkvedžio namas, kurio garaže buvo laikomi tuo
metu reti lengvieji automobiliai. Dabar čia įsikūrusi muziejaus administracija, įkurta miesto istorijos ekspozicija. Ūkvedžio namą sraunus,
akmenuotas upelis jungia su buvusiu vandens malūnu. Vienas seniausių dvaro ūkinių pastatų pritaikytas entnografinei ekspozicijai ir primena čia veikusias saldainių ir šokolado dirbtuves, kurių tradicijas dabar tęsia čia įsikūrusi dvaro saldaininė, kurioje pagal senąjį Tiškevičių receptą verdamas unikalus šokoladas su spirgais. Netoliese įsikūrusi atnaujinti ratinė ir šiltnamis, kuriame veikia tradicinių amatų centras.
Grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus
1893 m. grafo Aleksandro ir jo motinos Sofijos rūpesčiu buvo pastatyta šeimos neogotikinė koplyčia-mauzoliejus. Jį suprojektavo Latvijoje gyvenęs švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmanas (1867–1946), kuriam Lietuvoje tai buvo pirmasis realizuotas projektas, kai vėliau jo projektuotos bažnyčios iškilo Palangoje, Salantuose ir kitose šalies vietose. Šioje koplyčioje šalia grafo Juozapo amžino poilsio 1896 m. atgulė anūkė Marija, 1919 m. žmona Sofija, 1939 m. marti Jadvyga, 1941 m. anūkas Kazimieras ir 1931 m. nežinoma moteris, galbūt šios šeimos guvernantė. Paties grafo, jo žmonos, anūkės ir nežinomos moters sarkofagai grafo Aleksandro valia buvo paslėpti juos užmūrijant. Jie buvo rasti 2014 m., restauruoti, atlikti palaikų tyrimai, o juose aptikti radiniai eksponuojami Kretingos muziejuje. Koplyčią ir mauzoliejuje saugomus sarkofagus apžiūrėti galima ekskursijų metu, koplyčia lankytojams nemokamai atveriama per kiekvienas Vėlines.
Kretingos parapijos II senųjų kapinių šiauriniai vartai
Kapinių tvorą ir neogotikinius vartus, priderindamas juos prie anksčiau pastatytos koplyčios-mauzoliejaus, suprojektavo tuo metu Peterburge gyvenęs lenkų kilmės architektas Juozapas Padlevskis (1863–1943). 1913 m. pastatyti 9,8 metrų aukščio ir 8,4 metrų pločio vartai yra trijų dalių, su atvira vidurine anga ir bokšteliais dengtomis šoninėmis angomis. Žvelgiant iš Vilniaus gatvės, virš kairiosios pusės vartų betoniniame intarpe matomas reljefinis užrašas: „ANNO DOMINI“ (Viešpaties metai), virš dešiniosios – „MCMXIII“ (1913).
Kretingos parapijos II senųjų kapinių pietiniai vartai
Pietiniai neobarokiniai 9,9 m aukščio ir 4,4 m pločio kapinių vartai savo aukščiu nedaug pralenkiantys šiaurinius, kaip ir 110 m ilgio kapinių tvora, taip pat architekto J. Padlevskio kūrinys. Jie įrašyti į Lietuvos išskirtinių pasiekimų knygą kaip aukščiausi Lietuvoje kapinių vartai. Raudonų plytų ir skaldytų akmenų dvišlaičiu stogu dengta tvora laikoma puošniausia kapinių tvora Lietuvoje, o šių vartų viršutinėje dalyje išlikęs užrašas lotynų kalba 1913/DEUS SPES NOSTRA (1913/ Dievas mūsų viltis) išreiškia čia palaidotų žmonių viltį po mirties prisikelti amžinajam gyvenimui.
Grafo Tiškevičiaus tiltas
Prieš daugiau negu 100 metų Kretingą buvo galima skirti į dvi dalis – vienuolyno ir dvaro. Šias dvi dalis jungė grafų Tiškevičių meilė Kretingai. Tai jų šeima XX a. pradžioje finansavo katalikų bažnyčios rekonstrukciją ją padidinant, ji finansavo ir šio tilto, 1882 m. sujungusio šias dvi Kretingos dalis, statybą. Kokybiškai pastatytas tiltas pagerino susisiekimą tarp dvaro ir miesto centro. Per jį Tiškevičių šeima vykdavo į bažnyčią, juo naudojamasi ir dabar, einant ar važiuojant atnaujinta Vilniaus gatve. Tiltas jaukiai apglėbęs Dopulčio upelio, skubančio Akmenos upės link, vagą, o jo senoviniu mūru galima pasigrožėti lankant lurdą. Šiam tiltui neseniai suteiktas grafo Juozapo Tiškevičiaus vardas
Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
1610–1617 m. šalia bernardinų vienuolyno Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių lėšomis pastatyta bažnyčia laikoma seniausia Žemaitijoje išlikusia katalikų bažnyčia. Ne kartą kentėjusi nuo svetimų kariuomenių antpuolių, ne kartą rekonstruota, ji dabartinį vaizdą įgavo po 1908–1912 m. vykdytos rekonstrukcijos, kurios pagrindinis rėmėjas ir organizatorius buvo grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Pagal Krokuvos architekto Slavomiro Odživolskio (1846–1933) projektą rekonstruota bažnyčia tapo trinave, jos planas įgavo lotyniško kryžiaus formą, o naujai pastatytas bokštas priminė vieną iš Vavelio pilies Krokuvoje bokštų. Deja, šis vienintelis Lietuvoje tokios formos bokštas
sudegė per 1941 m. birželio 26 d. didijį Kretingos gaisrą, nors kiti bažnyčioje buvę unikalūs objektai stebuklingai išliko. Dabartinis bokštas buvo atstatytas 1982 m. kunigo Bronislovo Burneikio iniciatyva.
Seniausios Lietuvoje bažnyčios durys
Tik įėjus į bažnyčią, žvilgsnį patraukia grafų Tiškevičių varstytos ir karvedį Joną Karolį Chodkevičių regėjusios įspūdingos durys. Tai seniausios Lietuvoje, daugiau nei 400 metų amžiaus, per įvairias negandas stebuklingai išlikusios durys. Legendos byloja, kad jas užsakė pats karvedys. Iš visų Lietuvos katalikų bažnyčių šios durys išsiskiria gausia erdvine skulptūrine medžio drožinių puošyba, kurioje galima atpažinti Chodkevičių giminės asmenis ir šios šeimos bei giminės herbus. Medžio drožiniais papuoštos ir tokio pat amžiaus mažesnės, į zakristiją vedančios, durys.
Seniausias Lietuvoje saulės laikrodis
Vidiniame vienuolyno kiemelyje lankytojų laukia dar vienas išskirtinis objektas – seniausias Lietuvoje saulės laikrodis. Kiemelio viduryje iškilęs 79 cm aukščio akmeninis postamentas savo amžių datuoja nuo 1610 m., kai jis buvo įrengtas naujai pastatytame bernardinų vienuolyne. Kelis kartus keitęs savo buvimo vietą, netekęs laiką rodžiusios smailės ir padalų skalės, jis 2000 m. buvo pastatytas šiame kiemelyje ir laukia savo atnaujinimo, kai vėl galės rodyti laiką.
Chodkevičių kripta
Lankantis su ekskursija bažnyčioje galima apžiūrėti po didžiuoju bažnyčios altoriumi įrengtą Chodkevičių šeimos kriptą. Joje atnaujintuose alaviniuose sarkofaguose ilsisi didžiojo karvedžio J. K. Chodkevičiaus žmonos Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės, jų sūnų Jono Kazimiero
ir Jeronimo Krizostomo bei dukterėčios Kristinos Chodkevičiūtės-Farensbach palaikai. 2021 m., minint didžiojo karvedžio 400-ąsias mirties metines, šioje kriptoje patalpintas jo kenotafas, taip simboliškai įvykdant jo paties valią, nes dabartinė jo palaidojimo vieta nežinoma.
Aukščiausias Lietuvoje medinis altorius
Tik įžengus į bažnyčią, prieš akis iškyla įspūdingas, marmuru tviskantis barokinis altorius. XVII amžių menantis 16 m aukščio ir 8,2 m pločio
medinis altorius yra aukščiausias visoje Lietuvoje. Jį puošia 22 medinės skulptūros, iš kurių 15 išlikusios nuo bažnyčios pastatymo. Kadangi marmuras buvo brangi medžiaga, talentingi meistrai altoriaus medį dekoravo jį imituojančiomis rusvos, žydros ir rudos spalvų aliejinių dažų gyslelėmis, todėl altorius atrodo prabangiai ir yra vienintelis taip dekoruotas visoje Lietuvoje.
Seniausi Lietuvoje grojantys vargonai
Priešais didįjį bažnyčios altorių kairėje pusėje stovi nedideli, bet ypatingi vargonai. Šie apie 1680 m. Kuršo arba Karaliaučiaus meistrų pagaminti vargonai yra seniausi žinomi datuoti ir veikiantys vargonai Lietuvoje. Jie taip pat vieninteliai Lietuvoje vargonai su trumpąja oktava, kuri suteikia galimybę groti senąją vargonų muziką. Per kiekvieną vasarą Kretingoje vykstantį tarptautinį senosios muzikos festivalį juo groja garsūs vargonininkai.
Vaikštant grafų Tiškevičių keliu, galima susipažinti ne tik su dvaro istorija ir šios garbingos giminės paliktais ženklais. Šalia katalikų bažnyčios ir pranciškonų vienuolyno glaudžiasi Kretingos senamiestis, kuriame galima aplankyti ne vieną turistinį objektą. Kretingos miestą 1609 m. įkūrė garsus didikas ir karo vadas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621).
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia
Kelis šimtus metų siekiančioje Kretingos evangelikų liuteronų bendruomenės istorijoje savo pėdsaką yra palikusi ir Tiškevičių šeima. 1889 m. sudegus šios bendruomenės bažnyčiai, prie jos atstatymo svariai prisidėjo ir grafas Aleksandras Tiškevičius, dovanojęs jos statybai reikalingą medieną, nors pats išpažino katalikų tikėjimą. Kretingos ir užsienio liuteronų evangelikų pastangomis, tarp kurių buvo ir Prūsijos karalius Vilhelmas II, jos statybai paaukojęs 1 500 markių, 1899 m. naujoji bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta, joje sumontuoti garsaus Karaliaučiaus vargonų meistro Johanno Preusso (1722–1798) 1785 m. pagaminti vargonai, išlikę iki šių dienų ir esantys vieni seniausių vargonų Lietuvoje. Šioje bažnyčioje durys atveriamos sekmadieniais ir religinių švenčių metu.
Šv. Antano rūmai
Šv. Antano namelis, Šv. Antano kolegija, Amerikonų rūmai – šiais vardais vadinami tarpukariu 1934 m. statyti Šv. Antano rūmai, kuriuose
dabar veikia Pranciškonų gimnazija. Rūmai tarpukariu buvo skirti iš užsienio į Lietuvą grįžtantiems emigrantams apsigyventi. Deja, gražią idėją sužlugdė Antrasis pasaulinis karas. Šv. Antano rūmuose buvo įsikūrusios ir nacių, ir sovietų jėgos struktūros. Pastato rūsiuose dar ir dabar galima aptikti čia kalėjusių ir kankintų žmonių paliktų pėdsakų, kuriuos galima apžiūrėti organizuotų ekskursijų metu.
Kretingos lurdo grota
Kretingos lurdo grotą pranciškonai pastatė 1933 m., kai tikrasis Prancūzijos Lurdas šventė 75-ąjį jubiliejų. Nuo seno tikima, kad šalia Kretingos lurdo grotos tekantis šaltinis – stebuklingas ir gydantis. Pastatytas iš nugriautos alaus daryklos akmenų Kretingos lurdas per atidarymo ceremoniją pritraukė net 25 tūkst. maldininkų iš visos Lietuvos. Per karą ir sovietmetį lurdo grotoje sunaikintas baltojo marmuro altorius, tačiau iki šių dienų išliko grotą puošusios skulptūros.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) kapas
Kunigas ir vienuolis pranciškonas tėvas Ambraziejus buvo vienas iškiliausių XIX a. Lietuvos švietėjų, savo pamokslais gydęs žmonių sielas, mokęs juos dorai gyventi. Jis taip pat buvo ir pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, botanikas, kurio darbai turi didžiulę išliekamąją vertę. O žemaičiai jį prisimena ir gerbia kaip švento gyvenimo žmogų ir paprastų žmonių gydytoją. Po mirties J. A. Pabrėža buvo palaidotas garbingoje kapinių vietoje priešais Šv. Jurgio koplyčią, ant kapo pastatytas akmeninis kryžius. 1933 m. pranciškonai vienuoliai ant jo kapo pastatė neogotikinę koplytėlę, kurią žmonės gausiai lanko iki šiol, uždegę žvakes meldžiasi ir prašo įvairių malonių.
Rotušės aikštė
Kretingos rotušės aikštė – XVII a. urbanistinis paminklas. Nors miesto rotušė neišliko, aikštės planas ir gatvių tinklas išsaugojo savo autentiškumą 1941 m. birželio 26 d. gaisrui sunaikinus didžiąją dalį miesto centro. Rotušės aikštėje galima aplankyti 2 paminklus. Vienas jų skirtas miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui, pro praviras duris tarsi žvelgiančiam iš praeities į dabartį. Paminklo, kuriam panaudotas iš Suomijos atvežtas granitas, autorius kretingiškis skulptorius Adomas Skiesgelas, jam talkino mosėdiškis skulptorius Rimas Eidėjus. Kitas Rotušės aikštėje iškilęs paminklas skirtas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti. Jį sukūrė garsus Lietuvos skulptorius Robertas Antinis (1898–1981). 1928 m. šiai datai paminėti paminklai buvo statomi daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Kretingoje jis buvo atidengtas ir pašventintas 1931 m. Pokario metais sovietinės valdžios nurodymu paminklas buvo nuverstas ir įmestas į Akmenos upę. Dabartinis paminklas atkurtas ir atidengtas 1990 m. Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktį. Ta proga į šio paminklo pamatinį akmenį buvo įbetonuota kapsulė su miesto Metrika ateities kartoms. Senojo paminklo dalys 1989 m. buvo rastos Akmenos upėje ir dabar rodomos Kretingos muziejaus ūkvedžio namo kiemelyje.
Kviečiame pasivaikščioti „Grafų Tiškevičių keliu“ ir leistis į žavią kelionę į praeitį. Kretingos rajono turizmo informacijos centre arba Kretingos muziejuje gausite leidinuką-žygeivio pasą, o antspaudai paliudys, kad aplankėte visus kultūrinio-istorinio maršruto objektus.
Maršruto vaizdo įrašą rasite čia: https://www.youtube.com/watch?v=eVOQqmWNOS0
